Universitetų spindesys ir skurdas
- Atnaujinta: 2016 lapkričio 06, Sekmadienis 15:38
Šakinė aukštojo mokslo profsąjunga (LAMPSS) dalyvaudama įvairių valstybinių institucijų pristatymuose, aukštojo mokslo pertvarkos planų rengimuose ir t.t. sukaupė solidžią informaciją apie tai, kaip destruktyviai veikia Mokslo ir studijų įstatymas. Jį 2009 m. priėmė anuometinės konservatorių ir liberalų dauguma. Dėl daugybės šio įstatymo normų prieštaros su Konstitucija pasisakė LR Konstitucinis Teismas (2011-12-22). Nelemtas įstatymas net du kartus (2011 ir 2016 metais) buvo „papudruotas“ siekiant pridengti 2009-ais įtvirtintą galimybę vykdyti destrukciją aukštajame moksle. Deja, Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas yra permestas trečiai Seimo kadencijai iš eilės.
Viešumoje buvo garsiai skelbiamos populistinės ir utopinė idėjos, nepamatuoti pažadai išspręsti visas aukštojo mokslo bėdas, pakylėti jo kokybę į neregėtas aukštumas. Reformos esmė – remtis privataus verslo pavyzdžiu, diegti primityvias neoliberalistines valdymo schemas, naikinti autonomiją ir sukoncentruoti kelių asmenų rankose didžiulę ir praktiškai nekontroliuojamą valdžią. Deja, 2009 m. įstatymas jokių aukštojo mokslo problemų neišsprendė, o jas tik pagilino. Susiformavo nedidėlės, bet labai aktyvios ir įtakingos interesų grupės, gavusios naudos iš destruktyvios antikonstitucinės „pertvarkos“. Buvo sukurtas visą tai pateisinantis mechanizmas kartu palaikantis ir proceso gyvybiškumą. Taigi, įstatymas formaliai veikia, bet kur jis veda?
MOSTA buvo įkurta politiškai neutralios aukštojo mokslo sektoriaus stebėsenos tikslais. Susidaro įspūdis, kad ši institucija turi tikslą netinkamai politikuoti. Ji dokumentuoja ir prognozuoja ir projektuoja aukštojo mokslo griūtį, dengiasi kokybės, tarptautiškumo ir konkurencingumo lozungais, tačiau neįvardina, kas ir kodėl marginalizavo aukštąjį mokslą. Aukštojo mokslo degradaciją MOSTA bando pateikti, kaip savaiminės, natūralios viso sektoriaus saviraidos rezultatą. Dėl visko, esą, kalta prasta demografija ir pačios aukštosios... Kad padėtis būtų išgelbėta, reikia dar kelti reikalavimus mokykloms, dalį jų dirbtinai paversti nuostolingomis..., žr. MOSTA surinktą informaciją (priedai 1;2;3), ir ja pagrįsti universitetų genocido šalyje trajektoriją. Todėl dabar, kaip niekada, kyla būtinybė išanalizuoti, išsakyti savo nuomonę apie tai, kaip planuojama pertvarkyti universitetus ir kam tokia „pertvarka“ galėtų būti naudinga.
Pradėti reikėtų nuo pačios pertvarkos ekonominės vertės. Jau senai yra įrodyta, kad dideli pinigai greitai uždirbami ne kuriant sistemas, o jas ardant ir išmontuojant. Tai leidžia per santykinai trumpą laiką susišluoti ne vienerius metus kauptą sistemos turtą. Čia geriausias pavyzdys, kaip sparčiai turtėjo pavieniai individai, galėtų būti privatizacija. Ji istoriškai dėsningai buvo vykdoma atgavus Lietuvos nepriklausomybę. Visgi dėl moralės, teisėtumo ir teisingumo deficito vykdyta privatizacija buvo taikliai pavadinta “prichvatizacija”. Todėl nenuostabu, kad aukštojo mokslo reformavimo procesuose tenka atpažinti kai kuriuos „prichvatizacijos“ požymius. Pavyzdžiui, turto perėmimas, užvaldymas, bandymai iš valdžios išsimušti laisvas kainas nekilnojamam valstybiniam turtui, pusvelčiui parduoti. Paminėtini ir neskaidrus stambių viešų lėšų nutekinimas į privačias rankas, neskaidrūs viešieji pirkimai. Skirtumas tik tas, kad šiuo metu visa tai bandoma įvilkti į kur kas labiau rafinuotą rūbą, viską pridengti populistiniais pažadais apie stėbėtinai išaugsiančią studijų kokybę, pagerėsiantį finansavimą, apie mokslo tarptautiškumą ir konkurencingumą...
Taip bandoma apgauti, užliūliuoti aukščiausią valdžią, kuri dabar panirusi geopolitiniuose ir saugumo rūpesčiuose, įtikinti visuomenę ir universitetų bendruomenes, kad šis procesas ir jiems “turėtų” būti naudingas.
Deja, realybė kur kas kitokia. Dar 2009 metais patvirtintas mokslo ir studijų įstatymas sudarė galimybes verslui rafinuotai „užgrobti“ universitetus bei pradėti valdyti juos ir jų turtą. Kai kuriuose universitetuose ir kolegijose atsirado antikonstitucinės Tarybos, o rektoriai ir netgi senatai buvo išrinkti pažeidžiant teisės aktus. Tai savo oficialiais sprendimais patvirtinto LR Seimo paskirta etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (http://www.etika.gov.lt/?page_id=89). Antikonstitucinės universitetų tarybos egoistiškai palaimino ir prastūmė abejotinus rinkimus, stambaus turto sandorius, kurių teisėtumą dabar nagrinėja Valstybės kontrolė, prokuratūra ir teismai. Tokios tarybos paskirtis yra struktūrinės korupcijos modelio ir piktnaudžiavimų pridengimas aukštojoje mokykloje. Sudaromas įspūdis, kad viskas teisėta, kad spendimai yra padaryti ne vieno žmogaus – rektoriaus – o kolegialūs ir palaiminti institucijos, turinčios reikiamus valdymo įgaliojimus. Būtent šitokio tipo tarybos leido verslui (MG Baltic, Arvi – kalakutai ir t.t.) užsiimti svarbią poziciją, kuri yra tiesiogiai susijusi su finansine nauda, kurią teikia universitetai. 2009 m. antikonstitucinio įstatymo autoriai be kita ko įtikinėjo, kad verslo veikėjų atėjimas į valstybinių universitetų ir kolegijų valdymo organus, galimai bus aukštosioms naudingas finansiškai... Deja, finansiškai dūstantys universitetai iš naudos gavėjo ir kūrėjo palaipsniui tapo donoru – vergu, atsakingu už verslo rizikas ir jo turtinimą. Juk ne paslaptis kad kurlianskiai, miliai yra didžiųjų Universitetų tarybų nariai ar net pirmininkai, slėnių steigėjai ir strategai. Didžiausia jų strateginė svajonė yra projektuoti ir ateityje viešomis lėšomis statyti didžiulius slėnius, studentų miestelius, nors demografiškai nykstančioje valstybėje tokių globalių statybinių projektų aukštajam mokslui nereikia.
Schema čia paprasta. ES įpareigoja pinigus skirti švietimui, bet nefinansuoja verslo, ir ypač stambaus. Tad nenuostabu, kad reikėjo perimti universitetus norint šį pinigų srautą nukreipti tinkama linkme. Tik tokiu būdu galima buvo užsitikrinti formalaus teisėtumo įvaizdį neskaidriam labai stambių lėšų įsisavinimui. ES lėšos pradžioje formaliai lyg ir patenka į valstybinį universitetą. Deja per neteisėtai suformuotus universitetų valdymo organus, per valdžios koncentraciją, verslo magnatų įtraukimą į valdymą per akademinės bendruomenės nugalinimą valstybės ir ES biudžeto lėšos gudrių, rafinuotų schemų pagalba nutekės, ten, kur reikia – verslui, galimai, ir juos proteguojantiems politikams bei kitiems sistemos rėmėjams. Taip susidarė puiki terpė investiciniams projektams, kurių pagalba už mainais statytojui perleistus ES milijonus universitetams buvo pastatyti prastos kokybės ir neišbaigti pastatai. Be to, tai leido politikams viešai kalbėti apie tai, kad investuojama į universitetą ir keliama jo veiklos kokybė, ir taip pridengti tikrąjį tikslą - pinigų “perpumpavimą” į kelių verslų kišenes. Tai nurodo du požymiai. Pirmas. Investuojama tik į pastatus ir visiškai neinvestuojama į tuos, kurie juose dirbs ir kurs mokslą. Mat pastarieji, gavę pinigus, pasiliks juos sau, o neperduos tiems kam reikia. Antras. Nejaugi nebuvo galima nupirkti naujos įrangos ir laboratorijas įrengti jau turimose universitetų pastatuose, juolab, kad dauguma jos tilpo, o ir pastatų tam tinkamų buvo? Atsakymas – ne, o kaip kitaip įsisavinsi ženkliai didesnes lėšas?
Buvę LR Seimo politikai taip nuoširdžiai ir populistiškai suokė apie universitetų reformą bet neįvardino, kad dėstytojo, mokslininko vidutinis uždarbis 619 EUR, dirbant pilnu etatu, o nemažos dalies faktiškai vos peržengia 300 Eur. Jie bando visuomenę įtikinti, koks aukšto lygio mokslas jų laukia ateityje, o universitetų darbuotojams dalinami pažadai, kad kai dalis dėstytojų paliks aukštojo mokslo sektorių, likusiems jame bus dvigubai aukštesni atlyginimai. Taip pat, visi “šeriami” lankstinukais ir MOSTA prezentacijomis kiek daug jau yra “investuota” į aukštąjį mokslą ir kokia bloga situacija mokslo laukia, nes ateina demografinė krizė ir tuo pačiu tyliai ruošiamasi naujai pataisyto MSĮ vykdymui. Dar vienos „reformos“ esmė ta, kad į studijų krepšelio kainą bus integruojamos ir infrastruktūros, ir pastatų išlaikymo išlaidos. Tai yra, tie patys pinigai, anksčiau ateidavę iš skirtingų šaltinių – studijoms ir infrastruktūrai išlaikyti dabar bus sudėti į tą patį studentų krepšelį. Tai bus apgaulingai parodyta, kaip papildomas investavimas (priedas 4 - Norminės studijų kainos skaičiavimas), kita vertus, didesnis krepšelis leis sumažinti studijų patrauklumą ir paskatinti potencialius studentus nebestoti į universitetą dėl jiems užkrautos pernelyg didelės finansinės naštos. Juk reikia kažkaip parodyti studentui, kad jis nepageidaujamas nes kitaip universitetų nebus galima uždaryti, o čia tokia proga – parodysi, kad duoti, o kartu ir įrodysi, kad gavę nesusitvarko.
Taigi, visokiais būdais siekiama įrodyti, kad Lietuvos mokslo bendruomenė yra neįgali ir nekompetentinga ne tik pritraukti studentą, bet ir būti “iškiliausiais” skurdžiais pasaulyje. Įtikinėjama, kad dalis mažų, specializuotų ir regioninių universitetų turėtų bankrutuoti, nes, esą yra prasto akademinio lygio, nepritraukia studentų. Akademinei bendruomenei keliami finansiškai neįveikiami tikslai, tokie kaip: spausdinimasis ultra aukšto lygio žurnaluose, kurie spausdina tik didelės apimties ir solidaus biudžeto tyrimus ir į kuriuos su iš 500 Eurų algos atliktu tyrimu, ir tobula anglų kalba nesuredaguotu tekstu tiesiog nėra galimybės pakliūti. Ydingas, jokiu įstatymu neparemtas reikalavimas profesoriui kaip kokiam eiliniam pardavimo vadybininkui pritraukti 100 tūkst. Eurų projektinį finansavimą, nors jam pačiam per metus į rankas išmokama vos nuo 7 iki 12 tūkst. Eurų alga už mokslinį-pedagoginį, bet tikrai ne vadybinį darbą, o įvardintas vadybinis darbas taip ir lieka tinkamai neapmokėtas. Taigi, susidaro unikali situacija, kurią būtų galima apibūdinti taip. Įsivaizduokite, kad pavyzdžiui įmonė, kuri vairuotojui moka 500 Eur. mėnesinį atlygį pradėtų iš jo reikalauti įsigyti Ultra klasės automobilį (pvz. Bentley, Rolls Royce ar pan. ir taip kelti įmonės prestižą). Čia tegalima tik pasakyti pagrindinę strateginę tiesą, - neįgyvendinama vizija yra tolygu haliucinacijai, o šiandien haliucinuoja vis daugiau asmenų, pradedant Lietuvos mokslo tarybos vizionieriais, kurie padaro tokiai vizijai pradžią, ir baigiant vis didesne dalimi sekėjų universitetuose, kurie nesusimastę apie būsimas pasekmes puola tai įgyvendinti. Tad belieka tik priminti Tarybinius laikus ir kaip tuomet buvo sakoma tegyvuoja nepamatuoti tikslai ir iškreiptos jų įgyvendinimo ataskaitos. Ach, ta nostalgija ...
Ministrai, valdininkai dažnai nurodo kad, Lietuvos mokslo tarybos skiriamas 100 tūkst. Eurų finansavimas smarkiai papildo profesoriaus, docento kišenes, deja – labai klysta. Neretai, tokiame projekte profesorius per mėnesį gauna tik apie 170 Eurų atlyginimo, o didžioji dauguma profesorių iš vis negauna jokio finansavimo, nes ir čia pinigų nėra tiek kiek yra norinčių juos gauti. Tad ir čia atsiranda galimybė mojuoti šimtatūkstantinėmis sumomis, nepasakant, kad tik maža jų dalis yra paskirstoma tarp kelių to projekto dalyvių, t.y.: atskaičius 30,8 proc. socialinio draudimo lėšų, 20 proc. mokesčio universitetui, už taip universiteto mielai suteiktą “pastogę”, išlaidas kompiuterinės technikos įsigijimui ir baldams, kurie priklausys universitetui, išlaidas duomenų surinkimo kaštams padengti ir pan. Šio fakto pakanka norint pasakyti, kad ne kiekvienas yra kompetentingas gauti tokį “didelį” finansavimą. Suprask, negauna – vadinasi nekompetentingi ir nesvarbu, kad dar ir gavę realios finansinės naudos nejaučia, todėl ir nėra naudos nei institucijai, nei žmogui, bet iš jų nežymiai turtėja valstybė, nes beveik legaliai pasilieka sau Europinius pinigus skirtus mokslui ir tai daro mokesčių pavidalu. Taigi, mokame ES, gauname iš ES ir pasiimame dalį to ką gauname tam, kad vėl galėtumėm juos sumokėti ES. Visai kaip su tai pinigais iš dėžutės. Tačiau, kokį tai sukuria nelaimingo mokslo sėkmingo finansavimo burbulą.
Čia tik vos keletas faktų, parodančių kaip viešai diskredituojamas mokslininkas idant nesikištų ir netrukdytų ES fondams jo vardu tekėti ten, kur jie ir turi būti nutekinti. Būtent dėl aptartų ir dar daug neišvardintų faktų visuomenė neinformuota apie tai, kiek kartų jau buvo pakelti reikalavimai pedagogams-mokslininkams per pastarąjį dešimtmetį (pvz. padidintos dėstymo val. nuo 600 val. iki 1200 val., bent tris kartus didinti reikalavimai dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestacijai, ir t.t.), kuriuos be papildomos priemokos, bet su sumažinta alga mokslininkai jau įvykdė ir kas tapo galvos skausmu jų sudarytojams ir priežastimi dar labiau juos pakelti. Juk nei karto akademinės bendruomenės nepasipriešino, nesiskundė, o jeigu ir sakė tai negarsiai, kad nebūtų gėda. Tik klausimas, kam turėtų būti gėda ar sumanytojams-vizionieriams, ar darbuotojams, kurie bando tas absurdiškas vizijas paversti realybe?
Tad, kaip sakoma, tikslas pateisina priemones, o jos parenkamos taip, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas. Tik šiuo atveju tikslas nėra populistiškai deklaruojama mokslo kokybė. Tikslas yra mokslo lėšų įsisavinimas versle, o kalbos apie mokslo kokybės siekimą ir informacija pagrindžianti mokslo apverktiną būklę yra tik būdas dėmesiui nuo tikrojo tikslo nukreipti. Tad belieka tik pasidžiaugti, kad dar ne visi universitetai ir ne visos kolegijos tapo šio tikslo įkaitais. Kai kurie solidžiai vykdo savo tikrąją misiją. Tačiau, ir čia, brandinamas planas kaip mus, pasipriešinusius oligarchams, sunaikinti Štai čia nerealiai tinka konsolidacija, - pertvarkos planas be ekonominio pagrindimo. Vietoje tinklo pertvarkos, kuri turėtų būti viešai išdiskutuota, kuri turėtų tvarkyti visą binarinę valstybinio aukštojo mokslo sistemą, įtvirtinti valstybės įsipareigojimus regionams ir lygioms galimybėms, klastingai pakišamas konsolidacijos planas. Tai planas, kuris dėliojamas kilimuotuose kabinetuose už uždarų durų. Naudos gavėjai čia bus keli didieji universitetai, visi kiti virs bankroto nuolaužomis...
Todėl tikėkimės kad nauja LR Seimo dauguma supras papudruoto įstatymo ydingumą ir antikonstitucingumą, supras kad, kokybė negali būtį pasiekta deklaratyviais pažadais ir realių investicijų mažinimu. Juk mokslo kokybė ir pažanga tai visos Lietuvos vaikų ir žmonių lūkestis.
LAMPSS valdyba
