Visuomenėje ir viešojoje erdvėje vis labiau įsitvirtina supratimas, kad naujasis Darbo kodeksas, pagal LRV ir dalies politikų planą turintis įsigalioti šių metų liepos 1 dieną, yra naudingas tik darbdaviams. Kaip kompensaciją darbuotojams ir savo reabilitavimą jų akyse kai kurie valdančios daugumos atstovai Seime iškėlė Trišalio susitarimo dėl atlyginimų kėlimo idėją. Jo esmė-darbdaviai pasižada samdomiesiems mokėti daugiau, o pastarieji susitaiko su praradimais Darbo kodekse. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Nors Prezidentė šią idėją iš karto pavadino nerealia, gegužės 10 dieną Seime buvo surengta diskusija ją aptarti. Diskusijoje darbdavius ir verslą atstovavo Valdas Sutkus, Andrius Romanovskis, Rūta Skyrienė, Danas Arlauskas ir kiti, darbuotojus „Solidarumo“ ir „Sandraugos“ lyderiai, kai kurie LPSK vadovai (Gražina Gruzdienė, Janina Matuizienė), grupė esamų ir buvusių Seimo narių, tarp jų buvęs premjeras A. Butkevičius. Premjerą S. Skvernelį atstovavo vienas iš jo patarėjų. Susirinkusiems buvo pristatytas minėto Susitarimo projektas. Numanomas diskusijos tikslas-pabandyti įtikinti darbdavius, kad padėtis Lietuvoje tokia, jog reikia atsisakyti pelno dalies mainais į naują Darbo kodeksą. Buvo pateikti skaičiai-per pastarąjį dešimtmetį 15-ai proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų atiteko iki 40 proc. viso pajamų augimo, o 15-ai proc. neturtingiausių tik 4-5 proc. Per pastaruosius 4 metus pajamų nelygybę matuojantis GINI koeficientas išaugo nuo 32 iki 35 punktų.

 Kas, sprendžiant iš Susitarimo projekto, turėtų užtikrinti atlyginimų kėlimą? Šakiniai ir regioniniai darbdavių ir profsąjungų susitarimai, naujos kolektyvinės sutartys ir jose arba įmonių vidaus tvarkose esantys susitarimai dėl darbo apmokėjimo (taip pat ir papildomo darbo) formos, dydžio, indeksavimo. Ketinama, aptariant 2018 m. biudžetą, pradėti (deja, tik pradėti) svarstyti galimybę fiziniams asmenims padengti dalį profsąjungos nario mokesčio iš valstybės biudžeto (beje, anksčiau buvo kalbama apie pilną padengimą). Iki liepos 1 d. SADM kartu su socialiniais partneriais turėtų parengti trišalio dialogo sektorių ir regionų lygmenyje planą, o su kitomis ministerijomis, savivaldybių asociacija ir profsąjungomis panašų atlyginimų politikos ir susitarimų rengimo planą viešojo sektoriaus, valstybės ir savivaldybių įmonėms. Tokiu būdu, mainais į darbuotojų geidaujamą naują Darbo kodeksą, darbuotojai gaus viltį-susitarimų su jais planus. Tiesa, darbdaviai, o gal ir darbuotojai, pagąsdinami, kad 2018 m. pradžioje bus priimtas politinis sprendimas, įvertinantis ar pasiteisino darbo rinkos liberalizavimo reforma. Ekspertu bus Darbo inspekcija ir Trišalė taryba. Tai, kad šis įvertinimas gali būti neigiamas, tačiau visai ne toks kokio tikisi darbuotojai, matyti iš V. Sutkaus daugiau negu originalaus pasisakymo. Anot jo, naujasis Darbo kodeksas yra liberalus tik nežymia dalimi, reikėtų liberalesnio, o nuo to kas buvo pasiekta (turimas galvoje naujas Darbo kodeksas iki laikinai sustabdant jo įsigaliojimą) 90-čia proc. jau žengta atgal. Dabar gresia grėsmė prarasti ir tuos likusius 10 proc. Belieka pasakyti tik tiek, kad darbdavių apetitas atsiranda bevalgant. Anot šio verslo lyderio, reikėtų palikti naują Darbo kodeksą tokį koks jis buvo 2016 m. priimtas Seime, o darbo santykius reguliuoti darbdavių ir darbuotojų susitarimais. Suprask, abi šalys yra vienodai stiprios, valstybei kištis nereikia.

  Apie susitarimus diskusijoje buvo kalbama daug. Tačiau prieštaringai. Svečiai-Norvegijos viešojo sektoriaus profesinės sąjungos atstovai Anne Grimsrud ir Jan-Tore Strandaas daug kalbėjo apie socialinio dialogo svarbą, su juo siedami savo šalies socialinę-ekonominę pažangą. Kitos jų mintys: Norvegijoje socialinis dialogas suprantamas ne tik kaip kalbėjimas. Tai mokėjimas suprasti partnerį ir pasitikėjimas juo. To Lietuvoje labai maža, ką įrodo negausios profesinės sąjungos. Kol tokia situacija egzistuoja, valstybėms nesiseka. Garantuoti socialinio dialogo sėkmę turi valstybė. Vargu ar visiems buvo suprantami svečių teiginiai apie žmogiškąjį ir socialinį kapitalą ir kažin ar darbdavių atstovams patiko svečių mintys apie tai, kad socialinę šalies pažangą lemia socialinė lygybė, kad mokesčių kapitalui mažinimas yra kenksmingas, o dialogą tarp socialinių partnerių neverta pradėti nuo atlyginimų kėlimo, nes tuo klausimu susitarti visada būna sunkiausia.

Profsąjungų atstovų nuomonė buvo vieninga. Niekas iš jų nesidžiaugė Trišalės tarybos darbo vaisiais, ir be jokio optimizmo žvelgė į darbuotojams naudingų susitarimų su darbdaviais dėl atlyginimų kėlimo galimybę. Atrodo, kad tik dabar jie suprato į kokią nepavydėtiną padėtį pakliuvo darbuotojai ir profsąjungos. Gana griežtai darbdavių nenorą pripažinti darbuotojų atstovus lygiaverčiais partneriais, kurių jie nei informuoti nei su jais konsultuotis nenori, apibūdino pareigūnų profsąjungų atstovas Vladimiras Banel. Kartu jis pabrėžė politikų atsakomybę už susitarimų sėkmę. Kategoriškai neigiamai naują Darbo kodeksą ir, tuo pačiu, svarstomo Susitarimo galimybę įvertino buvęs Seimo narys M. Zaščurinskas. Jis kvietė liepos 1 dieną šio kodekso nepriimti, o tęsti darybas toliau.

 Darbdavių atstovai neprieštaravo susitarimų galimybei a priori, tačiau buvo akivaizdu, kad į šį Susitarimą jie žiūri skeptiškai. Kad darbdaviams nesinori, jog valstybė varžytų jų veiksmų laisvę, aistringai teigė R. Skyrienė. Kitaip padėtį įvertino premjero atstovas. Jis tryško pasitikėjimu Vyriausybės vykdoma socialine politika ir teigė neabejojąs susitarimo galimybe.

 Įdomi buvo politikų pozicija. Seimo pirmininkas V. Pranckietis, sveikindamas diskusiją, naują Darbo kodeksą priešpastatė A. Baranausko „Anykščių šileliui“, kuris, vieną kartą parašytas, daugiau keičiamas nebuvo. Žinia aiški-su tuo kodeksu dar gali būti visko, jeigu bus pakankamai kovojančių prieš jį dabartiniame pavidale. Ganėtinai neaiškioje LSDP atstovo A. Syso kalboje buvo girdėti rimtos abejonės tiek Susitarimo sėkme, tiek naujo Darbo kodekso nauda ir ilgaamžiškumu, nors kokia bus jo poziciją tą problemą sprendžiant taip ir liko neaišku. Diskusijos moderatorius LVŽS atstovas Tomas Tomilinas realiai vertino dabartinę darbuotojų ir darbdavių santykių padėtį, tačiau atkakliai gynė savo idėją iki liepos 1 dienos turėti trišalį susitarimą ir darbdavių įsipareigojimą didinti darbuotojų atlyginimus. Politikus, tikinčius arba besidedančius tikinčiais darbdavių socialine atsakomybe „ant žemės nuleido“ prof. Boguslavas Gruževskis. Jis pareiškė, kad jeigu per 25 nepriklausomybės metus nei socialinio dialogo, nei pagarbos partneriui Lietuvoje nesuformavome, dabar politikams reikia veikti ne filosofinėmis- moralinėmis, o administracinėmis priemonėmis. Tai jų atsakomybės reikalas. Pvz. į Susitarimą tikslinga įrašyti punktą ne kviečiantį, bet įpareigojantį darbdavius dalyvauti susitarimuose.

Šių eilučių autorius, taipogi skeptiškai vertindamas Susitarimo realumą, diskusijos metu pasiūlė pradėti ne nuo trišalių, o nuo paprastesnių, dvišalių susitarimų tarp valstybės kaip darbdavio iš vienos pusės ir jos darbuotojų iš kitos (švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų sektorių). Tuo valstybės institucijos parodytų gerą pavyzdį darbdaviams ir suteiktų pasitikėjimą savimi dirbančiųjų atstovams. Tokius susitarimus, bent tokiose šakose kur jie seniai parengti ir neleistinai ilgai bei nemotyvuotai atidėliojami (pvz. švietimo darbuotojų šakos kolektyvinę sutartį) galima pasirašyti nedelsiant. Deja, nors Susitarime apie valstybės kaip darbdavio pareigą sudaryti tokius susitarimus su darbuotojais yra kalbama, tačiau kada ir kaip tai bus realizuota neaišku.

Nežinia ar diskusijos rengėjai nuoširdžiai tikėjo jos sėkme ir Susitarimu paremta būsima darbdavių bei darbuotojų bičiulyste. Jeigu taip ir buvo neverta pamiršti, kad gerais norais ir pragaras grįstas.

Romualdas Povilaitis       Aleksandro Stulginskio universiteto profesinės sąjungos pirmininkas

• Ankstesnis
• Kitas