Mes – Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) atstovai – jaučiame pareigą nebetylėti. Esame aplinkybių priversti atkreipti visuomenės dėmesį į absurdiškai mažus dėstytojų, mokslininkų ir kitų aukštojo mokslo sistemos darbuotojų atlyginimus, kurie visiškai nebeatitinka vakarietiškų prekių, kurių mes negaminame, taip pat paslaugų, o pastaruoju metu dar ir elektros, dujų bei kuro kainų. Bent iki šių metų pradžios dar buvo galima solidariai dalintis su valstybe aukštojo mokslo paslaugų teikimo našta bei kaštais ir šitaip dalį šios paslaugos teikti altruistiniais pagrindais. Daugelis aukštajame moksle pasiaukojančiai dirbančių žmonių suvokė tai kaip paramą visuomenei ir asmeninį indėlį į gerovės kūrimą visiems. Šiuo metu, išaugus elektros, šildymo ir kitoms kainoms, privalome įvardyti reiškinius ir riziką tikraisiais vardais. Mūsų šalies valdantieji savo sprendimais jau kelinta kadencija ciniškai naudojasi mokslininkų, dėstytojų pilietiškumu, jų pasitikėjimu valdžia ir valstybe. Nuo 2017 metų buvo žadamas ženklus atlyginimų padidėjimas. Realus, faktinis atlyginimų padidėjimas sudaro mažiau nei pusę to, kas buvo valstybės vardu žadėta. Vis dar nesilaikoma įsipareigojimų, dėl kurių su valdančiaisiais buvo susitarta Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje.

Kaip ir bendrojo ugdymo sektoriuje, nemažai aukštųjų mokyklų darbuotojų universitetuose ir kolegijose dirba tik 0,2–0,4 etato, nors iš jų reikalaujama mokslinės produkcijos ir kitų rodiklių tiek pat, kiek iš dirbančių visu etatu ar net 1,5 etato darbuotojų. Šiandien profesoriaus atlyginimas už etatą „į rankas“ (neto) yra 1 200 Eur, docento – 960 Eur. Darbuotojų, neturinčių mokslo laipsnio ar pedagoginio vardo, atlyginimai dar gerokai žemesni. Palyginimui – LR Seimo nario (be stažo) atlyginimas „į rankas“ yra apie 2 200 eurų, ir valdančiųjų atstovai šiandien ragina tą atlyginimą dvigubinti. Tęsiant palyginimą, profesoriaus atlyginimas Vokietijoje siekia nuo 5 343 iki 7 578 Eur/mėn., o docento – nuo 5 365 iki 6 676 Eur/mėn., Jungtinėje Karalystėje profesorius vidutiniškai uždirba 7 657 svar./mėn., o docentas – 5 363 svar./mėn. Suomijoje profesorius uždirba nuo 5 170 iki 9 326 Eur/mėn., o docentas – nuo 3 709 iki 6 051 Eur/mėn. Šiose šalyse asistentai uždirba 3 396 Eur/mėn, o tai yra žemiausia pedagoginė pareigybė, kuri Lietuvoje įkainota 627 Eur/mėn. „į rankas“ už visą etatą. Tiek pat aukštojoje mokykloje uždirba ir administratorės, dirbdamos visu etatu.

Pastaruoju metu sektoriuje susiklostė ydinga nuostata, t. y. turtas aukštojoje mokykloje tapo savitiksliu, pavirto didesne vertybe nei dėstytojo ir mokslo darbuotojo sukauptos žinios. Paradoksalu, bet tai realybė, kad keturių aukštų pastatas miesto centre yra pelningesnė investicija, nes investavus dešimtis milijonų eurų, bus galima jį parduoti „pelningai“ už milijoną ar du. Lyginant su tokio pastato „kuriama nauda“, dėstytojas ir mokslo darbuotojas tampa nekonkurencingi ir, tiesą sakant, apskritai nelabai reikalingi. Pinigai, skirti mokslininkų ir darbuotojų darbo užmokesčiui didinti, yra ydingai, bet sąmoningai naudojami valstybės (nu)turtinimui, „investuojant“ į „aukštos pridėtinės vertės“ nekilnojamojo turto kūrimą.

Užpultos ir kariaujančios Ukrainos rėmimas yra šventas reikalas! Didžioji tos kilnios ir prasmingos paramos našta krenta būtent ant eilinių LR piliečių pečių. Tai mūsų visų kova už demokratiją ir laisvę Europoje. Deja, tos kovos užkulisiai, panašu, yra dar vienas žmonių skurdinimo būdas. Nerimą kelia paslėpti interesų grupių pelnai ir viršpelniai, nevaldomai šuoliuojanti infliacija, drastiškai ir nepagrįstai kylančios kainos. Po kelių dešimtmečių pertraukos Lietuvos ūkinėje sąrangoje vėl atgimsta parazitinės-spekuliacinės ekonomikos elementai. Yra požymių, kad valstybė ir kai kurie „ekonomistai“ ketina remti būtent tas ūkines-komercines interesų grupes, kurios amoraliai ir netgi nusikalstamai elgiasi su visuomene ir kurios valstybėje konstruoja pražūtingą ekonominį „modelį“, leisiantį mokėtiną žmogui teisingą atlyginimą transformuoti į jo šeimos skurdą ir skolas valstybei, bankams, energijos spekuliantams ir nusikalstamoms ekonominėms grupėms. Yra požymių, kad LR valdžia šiuo metu nusišalina nuo savo prievolių reguliuoti šalies ūkį ir finansus. LR Konstitucijos 46 straipsnyje teigiama: „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“ Visa tai dabar nevyksta! Naiviai ir inertiškai tebesilaikoma „laissez-faire“ valdysenos modelio, kuris krizės sąlygomis veda mūsų valstybę į žmonių skurdą ir chaosą, ardydamas ne tik pilietinės visuomenės pamatą, bet ir žlugdydamas sąžiningus verslus, atsakingai vertinančius ir reaguojančius į vykstančius ekonominius pokyčius.

Jau dabar nėra galimybių prekių ir paslaugų įsigyti senomis, įprastinėmis ir sąlyginai žemomis kainomis. Todėl prekes ir paslaugas turime pirkti infliacinėmis ir vakarietiškomis kainomis, tad ir aukštojo mokslo darbuotojui turi būti mokamas adekvatus vakarietiškas darbo užmokestis! Šiuo metu aukštojo mokslo darbuotojai, vis dar gaudami po-sovietinį atlyginimą, nebeišgali elektros, dujų, degalų, prekių, įskaitant ir maisto produktus bei paslaugas, įpirkti vakarietiškomis kainomis, ką jau kalbėti apie grobuoniškas kainas, kurios jau gerokai pranoksta vakarietiškas. 

LAMPSS ragina neremti verslų, kurie, naudodamiesi esama situacija, nevaržomai kelia kainas, ir pasisako už „lubų“ nustatymą nepagrįstam kainų kėlimui. Tuo tarpu atsakingas verslas nusipelno būti išsaugotas, ir darbuotojų pajamų padidėjimas bent 30 proc. Lietuvoje taptų garantu jam neprarasti vartotojo ir išgyventi krizinį laikotarpį.

REIKALAVIMAS. Vadovaudamiesi aukščiau išsakytais argumentais, reikalaujame, kad LR Vyriausybė akademiniams ir neakademiniams darbuotojams nedelsiant keltų darbo užmokestį ne mažiau kaip 30 proc., nors tai dar nė iš tolo neprilygs aukštojo mokslo darbuotojo darbo užmokesčiui Vakarų šalyse, bet bent jau leis minimizuoti brangstančios ekonomikos daromą žalą aukštojo mokslo darbuotojų pragyvenimui.

Aukštasis mokslas modernioje visuomenėje, žinių ekonomikoje yra išskirtinai svarbi posistemė. Aukštojo mokslo marginalizavimas kartu reiškia ir visos visuomenės marginalizavimą, tai „uždaro“ valstybės ateitį, nugalina ir viešąjį, ir verslo sektorius. Visa atsakomybė dėl dešimtmečius trunkančio aukštojo mokslo marginalizavimo tenka valdžiai. Atidžiai stebėsime valdžios antikrizinius sprendimus. Svarstysime visas įmanomas teisėto, demokratinio socialinio ir profsąjunginio protesto formas, jeigu valdantieji ir toliau skatins grobuoniškos ekonomikos plitimą, o jų sprendimai bus grįsti socialiai neatsakinga politika.

LAMPSS taryba

• Ankstesnis
• Kitas