Dr. Sigitas Vaitkevičius
Organizacijų valdymo eksperto visatekstis komentaras

 Išanalizavus 2016-03-29d pateiktus Valstybinės strateginės programos argumentus kyla keletas pagrįstų klausimų iš esmės parodančių, kad pati reformos įdėja pateikta šiame dokumente yra dar vienas neapgalvotas žingsnis vedantis į betikslią, finansiškai nepateisinamą aukštojo mokslo revoliuciją. Šis teiginys grindžiamas šiomis įžvalgomis:

  Pirma. Kaip siūlomas modelis sukurs finansinį efektyvumą? Elementarus fizikinis eksperimentas. Turime dvi apypilnes stiklines vandens (užpildytas po 80 proc. kiekviena, kaip dabar yra su universitetais). Jeigu antros stiklinės visą vandenį supilsime į pirmąją ar tikrai į ją tilps visi 160 proc. vandens? Deja ne. Tilps tik 20, o kita persipils. Būtent toks yra dabartinis konsolidacijos modelis. Tad klausimas kaip 60 proc. rinkos atsikratymas (bus atleidžiami darbuotojai ir mažiau mokoma studentų) sukurs finansiškai efektyvesnį mokymo modelį? Šiame pavyzdyje neįvertintas ir viešai ne kartą išsakytas teiginys, kad į naują junginį bus kviečiami užsienio, o ne vietos dėstytojai ir mokslininkai. Tad išvis tikėtina, kad viena, o gal net ir pusantros stiklinės bus tiesiog ilgainiui išpilta ir vietoje pigios vietinės mokslo ir pedagoginės darbo jėgas bus įlieta brangios iš užsienio. Tad kaip tas menamas finansiškai efektyvesnis mokymo modelis atsiras ir kam konkrečiai jis bus finansiškai efektyvesnis kol kas MOSTA atstovai taip ir nepaaiškino.

• Tuo tarpu alternatyva menamam MOSTA modeliui galėtų būti studijų krepšelio pertvarkymas kai krepšelio gavėjas yra ne studentas, o universitetas. Tam valstybė turėtų rengti strateginį užsakymą kiek ir kokių specialistų reikia. Krepšeliai atitektų viešo konkurso keliu tiems universitetams, kurie pasiūlytų tos srities aukščiausios kompetencijos personalą, geriausią infrastruktūrą ir pažangiausią programą. Krepšelį gautų tik geriausi studentai, bet jį teiktų ne valstybė studentui, o universitetas valstybės pavedimu. Universitetai būtų priversti investuoti į personalo kompetenciją, infrastruktūrą ir mokslą. Privalėtų objektyviai įrodyti valstybei ir studentui, kad yra geriausi, o ne varžytis kuris gražesnę iliuziją studentui sukurs, kaip tai daroma dabar.

Antra. Šiandieninis universiteto įvaizdis priklauso nuo MOSTA ir SKVC ilgalaikės sistemingai vykdomos universitetų diskreditacijos, kuri buvo neišvengiama greičiausiai siekiant pateisinti šių struktūrų poreikį ir jų veiklos finansavimo būtinumą. Jeigu tos lėšos, kurios buvo skiriamos universitetų nekokybiškam vertinimui, būtų skirtos jų populiarinimui užsienyje, šiandien reikėtų galvoti kaip sutalpinti padidėjusį užsienio studentų srautą, o ne taip kaip pasiūlyta konsoliduoti universitetus. Vertinimo fiktyvumą iškalbingai apibūdina vertinančių ekspertų grupių žema kompetencija ir gana vidutiniški tų ekspertų mokslo pasiekimai. Į universitetus sistemingai atvyksta nežinomi vardai, dažniausiai net ne mokslininkai, o į 701+ reitingą papuolančių ar net visai nepapuolančių universitetų administratoriai, kurie tik formaliai dalyvauja mokslo žinių kūrime. Tačiau MOSTA ir SKVC čia sutaupo, - jie pigesni. Tik vertinimo grupių vadovai kartais būna aukštesnės kompetencijos ir iš aukštesnio lygio mokyklų.

MOSTA ir SKVC vertinimų, kuriuos yra tekę matyti absurdiškumą įrodo ir jų teikiamos rekomendacijos. Kaip pavyzdys, ši, susijusi su siūloma konsolidacija, kuri kaip priemonė nėra skirta keliamoms problemoms spręsti, o kaip tik, daugeliu atveju tik dar labiau padidins įvardijamas problemas. Argumentai žemiau.

Universiteto įvaizdį taip pat formavo ir visa eilė švietimo įstatymo pakeitimų, kurie nulėmė universitetų pozicijų persistumdymą. Pavyzdžiui, Steponavičiaus valdymo metu nevykęs ir neapgalvotas krepšelių įvedimas jau dabar sistemingai naikina universitetus, o pristatoma ir siūloma konsolidacija, tai tiesiog mėginimas paslėpti krepšelių kuriamos destrukcijos pasekmes, kurios ilgalaikėje perspektyvoje gali nulemti ir kai kurių specialybių visišką nunykimą.

O juk šiandien skursta ne tie universitetai, kurie neturi kompetencijos, o tie kurių esminė kompetencija, Steponavičiui rekomendacijas teikusių ekspertų, įvertinta kaip pigiausia. Šiandien universitetai tokie kaip, pavyzdžiui, VU, KTU, VGTU, LSMU, kurie rengia brangiai finansuojamus specialistus natūralu, kad atrodo geriau už tuos, kurių esminė kompetencija yra rengti tuos, kurie kur kas prasčiau finansuojami. Todėl čia kyla klausimas ar tikrai tokie universitetai kaip, pavyzdžiui, KU, ŠU, ASU ar VDU blogiau gyvena nes turi prastesnę kompetenciją nei aukščiau paminėtieji, o gal jie tiesiog blogiau gyvena nes jų kompetencijos ir pastarųjų nulemta specializacija kažkieno subjektyviu sprendimu tiesiog yra nepagrįstai nuvertintos. Jie nuskurdinti ir per penkis metus tai pagaliau tapo pagrindu sakyti, kad jų nebereikia. Suprask, rinkai nereikia tų specialistų kuriuos jie rengia. Ar tikrai? Ar tikrai, pavyzdžiui, rinkai nereikia vadybininkų, miškininkų, laivininkų kurių jie parengia tikrai daug ir kurie šiandien pakliuvę į darbo rinką gauna ne mažesnius atlyginimus nei inžinieriai, menininkai, medikai-privatininkai. Be to, ar ne paradoksalu, kad jie gauna didesnius atlyginimus nei juos ruošę dėstytojai? Taigi, čia ne universitetų problema. Čia vertinimo sistemos problema prie kurios intuityviai bandydami prisitaikyti universitetai žlunga. 

Trečia. Konsolidaciją pasiūliusių ekspertų nekompetencija labai ryškiai matosi ir iš cit. “Būtinų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos sąlygų” įvardijimo:

• “Įvesti būtinus reikalavimus universitetams ir kolegijoms
• Pertvarkyti  MTEP ir studijų finansavimo sistemą
• Pertvarkyti studijų programų akreditavimo tvarką
• Parengti mokslo ir studijų tinklo pertvarkos koncepciją ir finansavimo modelį.”

Naudojami teiginiai: “būtinus reikalavimus”, “pertvarkyti ... sistemą”, “pertvarkyti ... akreditavimo tvarką” reiškia, kad iki šiol sąlygos nėra konkrečiai ekspertams žinomos, todėl jos pateikiamos didelės abstrakcijos sąvokomis. Tad nenuostabu, kad vėl rašoma įvesti reikalavimus, nors jie jau yra įvesti; pertvarkyti finansavimo sistemą, nors ji Steponavičiaus valdymo metu jau buvo pertvarkyta; pertvarkyti studijų programų akreditavimo tvarką, nors ji irgi buvo pertvarkyta sukuriant MOSTA ir SKVC. Ką, ir vėl valstybės lėšos bus švaistomos dar vienam  abejotinos kokybės procesui, o ne rezultatui?

Taip pat nekompetencija matosi iš cit. “Tolimesnių veiksmų”:

1. Parengti mokslo ir studijų kokybės didinimo planą, pertvarkant mokslo ir studijų institucijų tinklą;
2. Į mokslo ir studijų įstatymą įdėti pertvarkai būtinas nuostatas (institucijų apibrėžimus, finansavimą, vertinimą);
3. Išgryninti Valstybės socialinės misijos vykdymą specifinėse srityse (pvz. pedagogų rengimas, karininkų rengimas);
4. Išanalizuoti mokslo ir studijų institucijas padalinių lygmeniu;
5. Įvertinti auštųjų mokyklų jungimosi iniciatyvas mokslo ir studijų tinklo pertvarkos kontekste;

Teiginiai: “parengti ... planą”, “įdėti ... būtinas nuostatas”, “išgryninti ... misijos vykdymą”, “išanalizuoti ... institucijas”, “įvertinti ... iniciatyvas” rodo, kad net aiškios vizijos šiandien nėra, jau nekalbant apie tai, kad atrodo kaip visiškas absurdas siūlomos konsolidacijos kontekste ir rodo tik tiek, kad kažkas vos ne kliedesių lygio teiginių vedamas bando stumti sudėtingą ekonominį procesą, kurį startuoti galima tik po itin nuodugnios ekonominės ir koncepcinės analizės, ir kuri šiandien nėra atlikta. Tačiau visa tai tampa esminiu argumentu stabdyti įstatymo įvedančio taip reikalingus kritinius sprendimus priėmimą, nes jeigu pavyks sustabdyti, dar kurį laiką bus galima grobstyti viešuosius finansus kuriant dar vieną n-tąją viziją apie gražią būsimą aukštojo mokslo viziją. Ar ne todėl dviejų universitetų konsolidavimui užsiprašoma 127,5 mil Eur, kuomet visas metinis visų universitetų biudžetas 189miln. Eur( (Dėl Valstybinių studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros 2013-2020m plėtros programos 2016-2018m veiksmų plano patvirtinimo. LRŠMM  ĮSAKYMAS)?

Ketvirta. Kaip, cit. “Nepakankamas bendradarbiavimas su verslu” konsolidavus taps pakankamu? Taip pat nėra jokių objektyvių MOSTA įrodymų. Nejaugi tik konsoliduotas universitetas gali pakankamai bendradarbiauti su verslu? Verslas yra racionali struktūra, kuri vartoja tik tai kas jam naudinga. Vadinasi, universitetas pirmiausia turi pasiūlyti produktą, kurio verslui reikia. Šiandien universitetai to nepadaro ne todėl, kad yra nekonsoliduoti, o todėl, kad daugeliu atveju niekas nefinansuoja tokio produkto kūrimo. Tik tais atvejais šiandien, kai iniciatyva išeina iš paties verslo būna sukuriamos prielaidos tokiai veiklai vystytis. Pavyzdžiai, medicina, mechatronika, IT ir t.t. Kitais atvejais tai turėtų finansuoti arba universitetai iš savo lėšų arba valstybė tam, kad būtų sukurta prekė ar paslauga, kuri kurtų verslą turintį poreikį ją plėtoti ir vystyti. Taip tai sudėtinga, bet siūlomas konsolidacijos modelis tai taip pat nesprendžia.

Be to, iš principo konsoliduotas universitetas turėtų būti didelis. Vadinasi logiška, kad jis kuriamas kurti didelio masto produktus. Tik va klausimas, kiek yra Lietuvoje ūkio subjektų galinčių vartoti didelio masto produktus ir iš kelių mažų potencialių vartotojų tokia galimybė Lietuvoje atimama nes sunaikinamas mažas vienetas, kuris gali geriau prisitaikyti prie smulkesniųjų poreikių?

Penkta. Ar tik konsolidacija leis cit. “didinti mokslo ir studijų: 1. Veiklos kokybę; 2. Tinklo efektyvumą; 3. Tarptautinio konkurencingumo gebėjimus”? Pasvarstykime. Jeigu šie teiginiai teisingai, tuomet Harvardo, Oksfordo, Kembridžo, Stanfordo ir kiti pasaulinio lygio universitetai turėjo tapti lyderiais tik konsolidacijos keliu. Ar taip yra? Ne. Taip pat, kodėl tada London School of Economics be konsolidacijos sukūrė pasaulinės sėkmės fenomeną? Todėl, kad turėjo idėją, kuri buvo orientuota ne į konsolidaciją, o į sėkmingą paslaugą.

Šešta. Dabartinės pasiūlytos konsolidavimo strategijos esminis argumentas demografinė duobė. Jis yra  absurdiškas pirmiausia todėl, kad universitetas moko suaugusiuosius, kurie yra kur kas mobilesni nei vaikai ir paaugliai ir kurie geografiškai nėra taip apriboti. Šiandien universitetai nepaisant mokyklas baigusių studentų skaičiaus mažėjimo gali sėkmingai uždirbti pinigus mokydami aktyvius vietinės darbo rinkos dalyvius pasiūlydami jų tobulėjimui reikalingas programas, gali perkvalifikuoti darbo netekusius joje, gali kurti tarptautiniam studentui aktualias programas ir tokiu būdu į vietos rinką laikinai ar ilgesniam laikotarpiui pritraukti studentą iš užsienio kuris gali užimti nekvalifikuotos darbo jėgos darbo vietas ir tokiu būdu užpildyti tuštumą atsiradusią dėl emigracijos. Taip pat, universitetai jau šiandien gali reorganizuoti save savo viduje sukurdami mokslinius padalinius ir perteklinę pedagoginę darbo jėgą nukreipdami į mokslinę veiklą, kur teisingai strategiškai pasirinkus taip pat gali būti sukuriama didelė pridėtinė vertė. Tad ko vertas toks brangus konsolidavimo modelis, jeigu jau dabar esančių kur kas pigesnių galimybių universitetai neišnaudoja. Kol kas sprendimas konsoliduoti, tai sprendimas naikinti, bet ne kurti, o tai veda tik į nuostolius, kuriuos patirs visuomenė.

Septinta. Siūloma konsolidavimo strategija grindžiama teiginiu “menkas tarptautinis konkurencingumas”, tačiau nėra pateikta nei vieno objektyvaus argumento kaip sumažinus universitetų skaičių padidės tarptautinis konkurencingumas.

Jeigu MOSTA įžvalgų teiginius būtų formavęs aukštos kvalifikacijos ekspertas jis greičiausiai būtų pastebėjęs, kad ne konsolidacija padidins universitetų konkurencingumą, o specifinės nišos atradimas. Čia galima sakyti svetimomis pėdomis eidamas niekada pirmas nebūsi, ir visai jokio skirtumo eisi paskui užsienio universitetą būnant mažu ar dideliu, vienam ar keliese. Vistiek eisi paskui. Vadinasi universitetai turi susirasti savo taką, kuriuo ir kiti paskui juos norėtų eiti, tačiau konsolidacijos idėjoje net neužsimenama apie nors kokias nuosavas pėdas. Pasiūlyta konsolidacijos strategija tik bandoma kelis bepėdžius apjungti į vieną bepėdį.

Aštunta. Nėra pristatyme jokių argumentų pagrindžiančių, kad būtent cit. “Konsoliduotos Lietuvos aukštosios mokyklos 2030 metais taps tarptautiniais studentų ir mokslininkų traukos centrais”. Pristatymas nepateikia jokios objektyvios medžiagos leidžiančios objektyviai įvertinti konsolidacijos pastangų efektyvumą siekiant ir įtvirtinant traukos centro idėją. Tuo tarpu,  siūlomos konsolidacijos teiginys gali būti kritikuojamas šiais vadybos ir ekonomikos mokslų įrodytais argumentais:

• Oligopolinis modelis iš esmės yra nuostolingas valstybei, nes likus keliems universitetams jie praras konkurencingumą vietinėje rinkoje ir tokiu būdu ilgainiui sumažės aukštos kvalifikacijos išteklių rengimas dėl ko susiformuos įėjimo į aukštojo mokslo sritį barjeras. Taip nutiks, nes sumažėjus universitetų skaičiui per dešimt metų aukštajame moksle susidarys fragmentacija, t.y. šiuo metu dauguma sričių konkuruoja, todėl kiekviena sritis turi po kelis alternatyvius specialistus, kurie nesunkiai gali pretenduoti į darbo vietas kituose universitetuose, nes vienu ir tuo pačiu metu augina savo kompetenciją ir yra aktyvūs aukštojo mokslo darbo rinkoje. Konsolidavus. Bus du ar trys universitetai, kas reiškia, kad nutrūksta specialistų rengimas į tam tikras sritis, nes po apjungimo jų lieka perteklinis skaičius rinkoje. Tokiu būdu iš karto po apjungimo konkurencija specialistų tarpe sustiprės, bet po dešimties metų, tie kurie dirbs įgis didesnį konkurencingumą už tuos, kurie nedirbs švietimo rinkoje. Tai, klasikinė fragmentacija. Tokiu būdu ilgainiui, kelių likusių aktyvių rinkoje saugumas padidės, nes jie nebeturės realios konkurencijos, o tai savo ruožtu paskatins jų atsipalaidavimą ir rezultatyvių rodiklių suprastėjimą. Ilgalaikėje perspektyvoje, tai duos atvirkščią rezultatą nei planuojama.
• Oligopolinis modelis dabartinėje aukštojo mokslo sistemoje yra diskutuotinas dar ir todėl, kad šiuo metu Lietuva yra ekonominio sąstingio būsenoje. Tai reiškia, kad Lietuva nėra sukaupusi būtino finansinio rezervo palaikyti neveiksnią oligopolinę sistemą ilgą laiką iki ji įsibėgės. Šios sistemos ilgalaikis neveiksnumas ateityje yra užprogramuotas dabartyje. Šiuo metu planuojama apjungti kelis universitetus, kurie yra neefektyvūs. Tai reiškia, kad dabar šalyje nėra nei vieno realaus lyderio, kuris aiškiai parodytų, kad jis ir jo valdomas universitetas ryškiai iš kitų išsiskiria ekonominiais rodikliais, generuojama pridėtine verte ir ekspansijos mastu. Netgi tas pats KTU, pretenduojantis į tokio universiteto titulą šiuo metu išgyvena ekonominį nuosmukį, atsilieka nuo kitų universitetų pagal atlyginimų mokslininkams ir dėstytojams augimo spartą, nebesugeneruoja tiek mokslinio-projektinio finansavimo kiek metus ar du atgal. Tai rodo, kad lyderis išgyvena krizę jau nekalbant apie tai, kad tos krizės padariniai nesuvaldomas organizacinis mikroklimatas ir sistemingas įstatymų apeidinėjimas šiandien akivaizdžiai matomi. Tad kyla klausimas ar kelias mažas problemas sujungus į vieną didelę tikrai bus pasiektas pozityvus, o ne negatyvus sinerginis efektas. Ar tikrai tie lyderiai, kurie nesugeba susitvarkyti su mažomis organizacijomis, po apjungimo sugebės susitvarkyti su didele, dar labiau jiems nepažįstama, organizacija? Beje, ir MOSTA vertinime teigiama, kad cit. “mokslo ir studijų vadyba vertinama silpnai”.
• Kaip kontrargumentas siūlomai tokio tipo konsolidacijai galėtų būti aukštojo mokslo lyderio auginimo strategija, kuri būtų nukreipta į aukštojo mokslo sistemos diversifikavimą ir nišos universitetams suradimą. Jos esmė sukurti sėkmės istorijas dabartinių universitetų masėje ir skatinti tuos kurie rinkai pasiūlo proveržio strategijas. Kai bus aiškūs keturi ar penki lyderiai, kurie pagal savarankiško augimo kriterijų ir pagal savo pelningumą ženkliai lenks likusius, tuomet bus galima nuosekliai vieną po kito palaipsniui apjungti nesėkmingus su sėkmingais universitetais. Sėkmingas universitetas konsolidacijos lyderiu gali būti tik tada kai jis yra  pasiruošęs savo pelnu, o ne valstybės sąskaita padengti absorbcijos kaštus. Taip nebūtų daroma žala valstybei. Kol tokio universiteto nėra, valstybė brangiai mokės už bet kokį apjungimą. Todėl nenuostabu, kad jau dabar KTU ir LSMU apsijungimui palaikyti prašomos bendrame kontekste absurdiškai atrodančios sumos (pvz. 127,5 mln. Eur.), o juk tai kaina, kurią turi sumokėti valstybė kai nėra finansiškai stabilaus lyderio.
• Ekonominio nuosmukio laikotarpiu, - ypač ilgalaikio, manevringumas yra svarbi savybė siekiant išlikti. Tačiau manevringumas yra didesnis mažesnių organizacijų nei didesnių. Didesnės kaip tik pasižymi inertiškumu. Todėl sujungus kelis mažus ir problemiškus universitetus į vieną didelį tiesiog bus sukurtas probleminis monstras, kuris ir toliau išliks toje problemoje inertiškas. Tai reiškia, siekiant ką nors pakeisti kai problema didelė reikės daugiau investicijų nei keisti kai jos mažos. Maži universitetai gali greičiau atrasti naujas nišas nei dideli ir lengviau pasinaudoti savo kūrybiškumu perorientuodami save sudėtingu laikotarpiu. Tuo tarpu dideli sudėtingus laikotarpius išgyvena ne pasikeisdami, o savo sukauptų rezervų pagrindu ir kuo didesnis tas rezervas, tuo ilgiau jie gali iš inercijos judėti probleminiais laikotarpiais. Šiandien sukūrus didelį universitetą, jo rezervas būtų lygus tiek kiek jo susikaupia sumoje per jungiamus universitetus. Deja, ta suma labiau artėja į 0, nei į didelį pliusą. Taigi, šiandien po apjungimo valstybė turės savo sąskaita tokį rezervą formuoti ir tapti ilgalaikiu donoru universitetui, kuris dar tik kurs savo sėkmės istorijos viziją ir dar net ne pačią sėkmės istoriją.

Devinta. Konsolidavimas grindžiamas teiginiu, kad cit. “...studijuoja ir valstybės finansavimą gauna prastai studijoms pasirengę stojantieji”. Kyla klausimas, o ką Lietuvoje blogai išmokytus nereikia mokyti? Kodėl jie turi pakliūti į socialinę atskirtį? Kodėl tiesiog negalima universitetuose sukurti programų pažengusiems ir programų mažiau pažangiems? Vienos būtų skirtos talentui paruošti ir tai galėtų daryti tik aukščiausią mokslinį lygį ir pedagoginę kompetenciją konkrečioje srityje turintys šalies universitetai, kurie galėtų pretenduoti ir į didesnį krepšelį tokio talento rengimui. Kitos, būtų skirtos mažiau pažangiems studentams paruošti. Tai, kaip taisyklė, labiau į praktiką orientuotos programos. Čia dalis būtų krepšeliai ir dalis mokamos vietos. Čia konkuruotų tie universitetai, kurie sugebėtų mažiau pažangų studentą paruošti specialistu. Tiesiog nereikia į vieną klasę sodinti visų norinčių, o reikia, sistemos, kuri leistų juos atskirti, ir tam bent jau pradžioje tikrai nebūtina konsolidacija.

PASTABA. Esant poreikiui, galiu kiekvieną teiginį pagrįsti nuoroda į literatūros šaltinį, kuriame bus aptariamos analogiškos vadybinės ar ekonominės situacijos arba analogiškų sprendimų sąlygotų padarinių dėsningumai.

Vertinimą parengė:
Dviejų universitetų profesorius, nepriklausomas organizacijų valdymo ekspertas,
Europos metodologų asociacijos narys
Dr. Sigitas Vaitkevičius

 Sėkmingiausi viešieji projektai:

• Kauno rajono savivaldybės socio-ekonominio raidos pamato suformavimas leidęs savivaldybei įgyti ekonominės raidos pagreitį, sudariusį sąlygas savivaldybei sėkmingai įsibėgėti ir jau vėliau savarankiškai įveikti kritinį Lietuvai ekonominį laikotarpį.
•  Ekspertinė pagalba ŠMM mokyklų struktūrų pertvarkos programoje, sudariusi prielaidas eksperimente dalyvavusioms mokykloms tapti išskirtinės sėkmės pavyzdžiais Lietuvoje.

Attachments:

Mokslo ir studijų kokybės gerinimas

• Ankstesnis