KU Politikos mokslų katedros docentas Saulius Šiliauskas
 Klaipėda, 2016 m. vasario 12 d.

Kalbame apie laisvę Klaipėdos universitete, kur “laisva mintis ir jūros dvasia”. Kalbame, paminėję laisvės gynėjų dieną, kai mūsų atstovai Seime nesutarė dėl laisvės premijos įteikimo (ar subrendome savo laisvėjimo istorijos vertinimui?). Minime Lietuvos valstybės atkūrimą, būdami ES, kuri susiduria su milžiniškais iššūkiais tiek savo, tiek atskirų valstybių tapatumui. Kaip laisvės prasmę aiškino ir aiškina politinės filosofijos klasikai ir nūdienos mąstytojai? Kiek aktualios jų įžvalgos nūdienos piliečiams, vis dar gyvenantiems suvereniose tautinėse valstybėse?

Politinė filosofija nebijo ginčų dėl politinių vertybių, ją domina politinių faktų, įvykių prasmė. “Mažai tėra žodžių, kurie būtų tokie pražūtingi kaip žodžiai laisvė ir iš jos išvedami žodžiai”. (J. Bentham) H. Arendt  teigia, kad laisvės problema atvedė į tamsų mišką, kur filosofija pasiklydo.

Laisvė - ligšiolinė istorijos anomalija, kurios „anomališkumas“ vis labiau grimzta praeitin ir normatyvinis idealas, prie kurio realybėje, nors nebūtinai ir negrįžtamai, bet vis tiek – vis labiau priartėjama. Išimtis pamažėle patampa taisykle ne dėl istorinio determinizmo o dėl žmogaus laisvų pasirinkimų, kurių visų ir visada negalima numatyti (M. Drunga).

Politinė laisvė netapti “vidinei laisvei”- tai vidinė erdvė, į kurią žmonės gali pasitraukti nuo išorinės prievartos ir jaustis laisvi.: “Laisvė yra pasipriešinimo nebuvimas. Laisvas žmogus yra tas, kuriam niekas netrukdo daryti tai ką nori, nes jis savo jėga ir protu gali tai padaryti”. (T. Hobbes)

Visų sričių – politikos, visuomenės, ekonomikos, minties ir jos išraiškos – laisvė kyla iš pamatinės žmogaus valios laisvės, kuri yra pasirinkimo laisvė. O ši glaudžiai susijusi su moraline atsakomybe. Filosofinį liberalų laisvės pagrindimą suformulavo I. Kantas „laisvės formulėje“: niekas negali versti manęs būti laimingu kaip jam norisi; kiekvienam valia ieškoti laimės tuo būdu/keliu, kuris jam regisi geras, jeigu tik jis šitaip nevaržo kitų laisvės siekti panašaus tikslo. Todėl paternalistinė valdžia, kuri į piliečius žiūri kaip į vaikus, yra didžiausias despotizmas.

Tačiau, iškovojęs asmeninę laisvę, moderniųjų laikų žmogus tuo pat metu išsilaisvino ir nuo tų ryšių, kurie teikė jam patikimumo/saugumo ir priklausymo bendruomenei pojūtį. Laisvė suvokiama pragyvenimo priemonių pasirinkimo, pirkimo ir pardavimo laisvė. Žmogaus savybės, jo individualybė vertinami tik kaip rinkos objektai pagal pasiūlos-paklausos modelį (E. Fromas). Negatyvios laisvės principo taikymas ekonomikoje globaliu mastu atvedė prie neigiamų pasekmių: laisvoji rinka visiškai nepaiso žmogui labai svarbių saugumo ir socialinio identiteto poreikių.

Abstrakti laisvė kažką veikti yra bereikšmė asmenims, kuriems trūksta/neturi pajėgumų tai veikti. Kitaip tariant, neišvaduotas iš būtinybės žmogus nėra laisvas, jo gyvenimas neistorinis, ciklinis, archetipinis. Tapimas politiniu žmogumi, savosios laisvės realizavimas reikalauja ne tik intelektualinės drąsos, bet taip pat laiko ir ekonominių resursų.

Aristotelis teigė, kad politinė bendruomenė atsiranda tada, kai kolektyvinės savisaugos ir materialinės gerovės tikslus papildo ir normatyviai pranoksta politinis tikslas gyventi gerai ir kilniai. Netinkamas naudojimasis laisve gali sunaikinti mumyse dorybingą asmenį, kuriuo potencialiai esame. Klasikams žmogus pirmiausia yra ne kūnas, bet siela, kuriai rūpi gyvenimo ir mirties, amžinybės ir prasmės, gėrio ir blogio, kilnumo ir teisingumo klausimai. Turėti bei reikšti nuomonę apie sielai rūpimus dalykus buvo normalu, žmogiška. Pasak V. Laučiaus, nuomonės gali vesti į žinojimą, indifirentiškumas – į niekur. Liberalizmas atrado, kad šis kelia į niekur žada materialinę gerovę, taiką, ramybę – todėl skiepijo indiferentiškumą, vaduodamas fundamentalius kūno poreikius nuo fundamentalių sielos klausimų.  Mes turime teisę išlikti, todėl esame laisvi veikti savisaugos sumetimais. Neatsakoma į klausimą; kodėl tą teisę turime?  

 Komunitarizmo atstovo Ch. Taylor įsitikinimu, kiekvienoje moralinėje kultūroje yra svarbus „prasmės horizontas“ (kokį gyvenimą žmogui verta gyventi, kad jis būtų visavertis?). Būtina išsiugdyti gebėjimą ranguoti gėrius ir tokiu būdu susikurti savo prasmės horizontą, kuriame tik ir galima įvertinti gyvenimo prasmę. Modernieji Vakarai nebeturi visą visuomenę jungiančio moralinio horizonto-kiekvienas turi surasti ir sukurti savo gyvenimo prasmę. Susitelkę į savo individualų gyvenimą, žmonės prarado platesnį akiratį. Niekas nebenori dalyvauti visuomenės reikalų valdyme, išsipildė “švelniojo despotizmo” pranašystės. Nebepastebime, kad pirmiau už individualų pasirinkimą egzistuoja tam tikri socialiniai ir kultūriniai horizontai. “Laisvas Vakarų individas toks yra tik visos visuomenės dėka”.

Kaip paskatinti kitus ieškoti gėrio, peržengiančio siauro individualaus aš gyvenimo horizontą? Ši problema buvo aktuali ir lietuvių tautinių sąjūdžių lyderiams, kuriems artimesnė buvo Aristotelio, o ne individualistinė moralės samprata. Jie kalbėjo ne tik apie žmogaus teises, bet ir vadovavosi moraliai gero žmogaus samprata. „Dorybė“ V. Kudirkos tautiškoje giesmėje, anot V. Kavolio, byloja, kad 19 a. pabaigoje lietuvių sąmoningumo struktūroje ji reiškė tą patį, ką  vakariečiams „laisvė“.     

O kaip su tapatumų pasirinkimu? Individas gali rinktis ne tik tautą, bet ir daugybę kitų tapatumų, kol nelieka jokio kito pagrindo išskyrus jį patį – tai modernizuoto liberalaus mąstymo „credo“. Kertiniai žodžiai -  galimybė rinktis. Tautinė/suvereni valstybė reikalauja, kad kai kurie piliečių asmeninio tapatumo aspektai būtų pripažinti kaip nepriklausomi nuo jų pasirinkimo, politinis tapatumas turi būti grindžiamas pareigos visuomenei suvokimu. Kultūros svarba tautos suverenumui VRE regione suvokta jautriau negu  didžiosiose Vakarų Europos valstybėse (jos pajėgios savo saugumą užtikrinti karinėmis ir politinėmis priemonėmis, o tauta jose – suvereniteto šaltinis).

 Jokia politinė ideologija, teorija neturi laisvės monopolio. Dauguma Lietuvos piliečių sutaria, kad politinė nepriklausomybė yra reikšminga. Bet kaip ir kokiems tikslams mes naudojame savo nepriklausomybę? Politinės filosofijos kalba kalbant, tai klausimas apie laisvės prasmę. Dabartinės politinė laisvės ir teisė yra svarbus kultūrinis laimėjimas, bet tai tik politinis karkasas, ant kurio negali išsilaikyti tautinės/suverenios valstybės laivas. Tenka pritarti filosofui  A. Jokubaičiui: „Niekas iš šalies negali atsakyti į lietuviams aktualų politinės nepriklausomybės prasmės klausimą“.

I. Berlinas pažymėjo: viena laisvė gali kenkti kitoms, gali trukdyti susidaryti sąlygoms, kuriose galimos kitos laisvės ar didesnis laisvės laipsnis. Mes neturime svarstyklių, kuriomis galėtume pasverti laisves. Kai laisvės konfliktuoja, yra tik vienintelė galimybė-įvertinti jų įtaką žmogaus interesams, jo gerovei. Bet pradėję vertinti, iš karto susiduriame su įvairiomis žmogaus gerovės koncepcijomis. Kaip išmatuoti žmogaus poreikį į privatumą ir kito žmogaus teisę į informaciją? Konflikto atveju susiduriame su pasirinkimo problema (tarp nesuderinamų vertybių). Tokie konfliktai negali būti išsprendžiami grynai racionaliai. Pačios laisvės vertinamos skirtingai priklausomai nuo pasirinktos gėrio sampratos.

 Ir nūdien reikšmingos išlieka kardinolo A. J. Bačkio įžvalgos: „Europą kaip civilizacinę visumą suformavo antikinės ir krikščioniškos minties elementorius, kuris moko, kad laisvė prasminga tik tuomet, kai akivaizdu nuo ko išsilaisvinama ir kam ta laisvė skirta bei kaip ji panaudojama. Žmogaus laisvės kyla iš jo prigimties, o jų įgyvendinimas užtikrinamas bendruomenės dermės, solidarumo, savitarpio supratimo dėka. Todėl nevalia išradinėti vis naujų „laisvių“, o tas žmogaus teises ir laisves, dėl kurių buvo susitarta tarptautiniu mastu, reikia taikyti darniai ir išmintingai, kad viena laisvė ar teisė nebūtų iškeliama virš kitų, kad vieno asmens ar vienos grupės teisės nepažeistų kitų žmonių, ypač daugumos teisių.“  

E. Burke  18 a. pabaigoje rašė: kad galėtume samprotauti apie laisvę, turime ją pamatyti visuose jos ryšiuose, visuose jos pasireiškimuose, o ne kaip vienintelę metafizinę abstrakciją. Būtent konkrečios aplinkybės nulemia laisvės pranašumus ir trūkumus. 20 a. pabaigoje vienas garsus fizikas perspėjo, kad laisvė-didi dovana, bet ne absoliutus gėris, o jos problemų, iššūkių sprendimas yra sudėtingesnis negu atominės energijos įvaldymas.